Gegužės 13 dieną Dubline, Airijoje, palaimintuoju buvo paskelbtas tėvas jėzuitas John Sullivan (1861-1933), 1933 m. miręs su šventumo garsu. Apie jo gyvenimą ir dorybes pasakoja kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.
Atsivertimas yra esminė krikščionio gyvenimo dalis. Tai liudija ir palaimintojo Johno Sullivano gyvenimas. Buvęs anglikonas, 1896 m. gruodžio 21 d. perėjo į Katalikų Bažnyčią, ir jo tikėjimo kelyje matome dvigubą radikalų atsivertimą. Pirmasis atsivertimas – 1900 m. rugsėjį pasirinkdamas jėzuito kelią įstoja į noviciatą, po kelių metų tapo kunigu (1907 m. liepos 28 d.). Antrasis atsivertimas įvyko kai paklusdamas malonei visomis jėgomis siekė evangelinio tobulumo praktikuodamas krikščioniškas dorybes.
Tėvas Sullivan buvo pavyzdinis vienuolis, pasižymėjęs ypatingomis neturto ir klusnumo dorybėmis. Liudininkai dažnai kartoja, kad tėvas Sullivan buvo „vargšas tarp vargšų“, „neturto dvasios įasmeninimas“. Nors kilęs iš turtingos šeimos, tapęs jėzuitu, nesirūpino patogumais ir apsiribojo būtiniausiais dalykais. Jo kambarys buvo apstatytas pranciškoniškai: turėjo paprastą medinę kėdę, apdužusį ąsotį, klauptą, kelias knygas, Nukryžiuotąjį, su kuriuo nesiskirdavo, švęsto vandens indą, staliuką ir lovą. Šia prasme kunigas Sullivan sekė savo steigėjo šv. Ignaco Lojolos pavyzdžiu, kuris siekdamas kuo labiau panėšėti į Kristų, rinkosi neturtą su neturtėliu Kristumi.
Kardinolas Amato priduria, kad prie griežto neturto tėvo Sullivano charakteryje šliejosi tobulas paklusnumas. Jis labai gerbė vyresniuosius ir spontaniškai, pamaldžiai vykdydavo kad ir mažiausią įsakymą. Jo paklusnumas buvo absoliutus, besąlygiškas, net ir tada, kai galutinis sprendimas skyrėsi nuo jo nuomonės. Kunigas Sullivan buvo pavyzdinis vienuolis, pabrėžia kardinolas Amato. Vienas liudininkas pasakoja, kad „Dievo tarnas labai mylėjo broliją ir jos regulą“ - novicams dvasinių pratybų metu pabrėždavo, kaip svarbu tiksliai laikytis taisyklių“. Viena kunigą Sullivan pažinojusi moteris įminė jo šventumo paslaptį: „Kunigas Sullivan buvo labai griežtas sau – bet niekada kitiems“.
Neturto dvasia ir paklusnumas padėjo jam praktikuoti nuolankumą. Sullivan įstojo į noviciatą jau brandaus amžiaus, pasiekęs puikią advokato ir mokslininko karjerą. Kiti novicai, 17-20 metų jaunuoliai, žavėdavosi, kaip jame nebūta jokios viršeniškumo užuomazgos ir su kokiu paprastumu jis priimdavo kukliausias namų užduotis. Nedarė nieko, kad pasirodytų, nesiveržė į postus, priimdavo kritiką ir kitų storžieviškumą. Nebuvo geras oratorius, kalbėjo greitai, tardamas žodžius ne itin aiškiai, tačiau visi pripažino ir vertino jo nuoširdumą bei dorybes. Kartą, kai jis lankė ligonį, atvyko klebonas, kuris liepė jam išeiti, nes pabijojo konkurencijos. Išgirdęs šiurkštų paliepimą, tėvas Sullivan atsiklaupė ir paprašė atleidimo. Klebonas liko giliai sujaudintas, - liudininkų pasakojimus cituoja kardinolas Amato.
Ko tėvo Sullivano pavyzdys moko mus dabar? Šiandien, kai Bažnyčiai reikia šventų kunigų ir pasauliečių, tėvas Sullivan kviečia visus atsiversti į gerumą, mano kardinolas Amato. Jis mums primena Siracido patarimą: „Negaišuok grįžti pas Viešpatį, neatidėliok diena po dienos, nes staiga užklups tave Viešpaties pyktis ir bausmės metu pražūsi“ (Sir 5,7). Tai gėrio lengvumas išgelbėti pasaulį ir išlaisvinti žmoniją nuo egoizmo ir blogio svorio. Artimo meilė yra krikščionybės esmė. Be jos tai tarsi lipti į dangų be kopėčių. Taip naujo palaimintojo dorybes apibūdino kardinolas Angelo Amato.
